DI duomenų centrai keliauja į kosmosą. Tai ne fantazija, o jau finansuojama strategija – ir Anthropic ką tik tai patvirtino

Kai vakar Anthropic pranešė, kad išsinuomojo SpaceX duomenų centrą Memfyje, dauguma žiniasklaidos sutelkė dėmesį į skaičius. 5 mlrd. dolerių. 220 tūkst. GPU. Įspūdinga.

Bet vienas sakinys pranešimo apatinėje dalyje pakeičia visą diskusiją. Anthropic „išreiškė susidomėjimą” bendradarbiauti su SpaceX kuriant DI skaičiavimo galimybes ne tik Žemėje, bet ir kosmose.

Štai šis sakinys yra pradžia. Ne kelionė į Marsą. Ne kosminis turizmas. DI duomenų centrai orbitoje. Ir kalbu apie tai ne todėl, kad atrodo egzotiška. Kalbu, nes tai jau finansuojama, jau planuojama ir jau prasidėjo.

Kodėl DI ieško vietos už Žemės ribų

Pirma reakcija į šią idėją būna ironija. „Ką, vyrukas, jūs negalit duomenų centro pastatyti Vilniaus pakraštyje?” Galim. Pastatėm. Šiandien duomenų centrų pasaulyje yra tūkstančiai. Bet du neišsprendžiami klausimai keičia matematiką.

Energija. Vienas didelis DI duomenų centras (250 MW) sunaudoja tiek elektros, kiek 200 tūkst. namų. Lietuvoje tai trečdalis Vilniaus elektros suvartojimo. JAV, kur DI bumas vyksta, valstybiniai elektros tinklai jau nekuria pakankamai pajėgumų. Net Microsoft pernai metais siekė atsidaryti seną branduolinę elektrinę specialiai DI serveriams. Dabartinė situacija dar prastesnė.

Šaltinimas. Serveriai įkaitsta. Aušinimas reikalauja vandens (daug) arba šaltesnio oro. Štai kodėl skandinavai pradeda dominuoti. Kuo šaltesnis kraštas, tuo pigiau aušinti. Bet net Norvegija turi savo ribas. Tikras šaltis yra kitur.

Dabar pažvelk į kosmosą. Saulės energija yra ten 24 valandas per parą, ne tik šviesios paros metu. Vakuumas suteikia natūralų aušinimą be vandens, be oro tvarkymo. O elektros tinklas iš viso nereikalingas. Tu turi savo elektros gamyklą šalia.

Bet tai juk neįmanoma. Iš tikrųjų?

Iki praeitų metų taip ir maniau. Kosminiai sprendimai DI atrodė kaip distopinė fantazija. Bet šiais metais kelios kompanijos pradėjo siųsti pirmuosius bandomuosius modelius.

Lonestar Data Holdings jau veikia. JAV startuolis 2024 metais pasiuntė pirmąjį duomenų saugojimo serverį į Mėnulį. Tikras serveris. Jis veikia. Iki šiol talpina tik atsarginių kopijų duomenis (kompanijos moka už ekstremaliai saugias talpyklas).

Axiom Space kuria komercinį kosmoso stoties modelį ir jau dabar testuoja DI skaičiavimo modulius, kurie prijungti prie tarptautinės kosmoso stoties. Bandymai vyksta nuo 2025-ųjų pavasario.

Starcloud (anksčiau Lumen Orbit) surinko 11 milijonų dolerių, kad sukurtų pirmąjį pilną DI duomenų centrą orbitoje. 2024 metų gruodį. Pirmas rimtas paleidimas planuojamas 2027-aisiais.

SpaceX su Anthropic. Atsirado vakar. Bet tikriausia neribota logiška tąsa. SpaceX turi raketas, kurios nuolatos siunčia daiktus į orbitą. Anthropic turi pinigų ir paklausą. Vienam bendrai sukurti pajėgumus orbitoje yra paprasčiau, nei statyti naują 1 GW duomenų centrą Žemėje (kuris kainuoja 10 mlrd. ir užtrunka 4 metus).

Lietuviška perspektyva. Kodėl tai svarbu mums

Atrodo, kad tai supervalstybių žaidimas. SpaceX, Microsoft, Anthropic. Lietuvos čia nematyti. Bet tikrovėje yra du dalykai, kurie tiesiogiai paliečia Lietuvą.

Pirma. Energetikos rinka pasikeis. Per artimiausią dešimtmetį DI energijos paklausa augs eksponentiškai. Jei dalis tos paklausos persikels į kosmosą, Žemės elektros tinklai išgyvens lengviau. Lietuvos pramonės elektros kainos turės mažiau spaudimo.

Antra. Talentų eksportas. Kosminei DI infrastruktūrai reikės programuotojų, inžinierių, optikos specialistų. Lietuva turi visus tris talentus. Štai vieta, kur regionas gali įgyti pranašumą. Lietuvos kosmoso agentūros jau yra. Reikia susieti su DI sektoriaus talentais.

O dabar atviras klausimas. Lietuvos vyriausybė per artimiausius porą metų turės nuspręsti, ar plėsti elektros gamybos pajėgumus DI duomenų centrams (kaip JAV daro). Apie infrastruktūros lenktynes rašėme atskirai. Jeigu sprendimas bus „taip”, investicijos sieks milijardus. Jeigu „ne”, augantys DI verslai persikels kitur.

Kosmoso sprendimas turi savo problemų

Niekur neidealu. Jei viskas būtų taip paprasta, jau dabar visi serveriai būtų orbitoje. Realybėje yra trys rimtos kliūtys.

Patarimas siųsti. Vienas kilogramas į žemą orbitą šiandien kainuoja apie 2500 dolerių per SpaceX Falcon 9. Per Starship šis skaičius gali sumažėti iki 100 dolerių už kilogramą. Bet vis tiek brangu, lyginant su sunkvežimio kelione iki Memfio.

Remontas. Jei Žemės duomenų centre sugenda serveris, technikas atvyksta per valandą. Orbitoje, jei sugenda dalis, ji lieka sugedusi. Naujos kartos skaičiavimo moduliai turi būti sukonstruoti su didele atsarga klaidoms.

Duomenų perdavimas. Kosminis duomenų ryšys yra lėtas. Net su Starlink lazeriniais ryšiais (kuriais SpaceX naudoja). Žemė į orbitą + atgal pridės keliasdešimt milisekundžių. Tai nėra problema didelio masto modelių mokymui (mokymas užtrunka mėnesius), bet realaus laiko užklausoms tinka mažiau.

Tai reiškia, kad kosminiai duomenų centrai bus naudojami konkrečiai vienam tipui darbų. Modelių mokymas. Saugykla. Periodinis batch apdorojimas. Realaus laiko sąsajos liks Žemėje.

Kas iš tikrųjų stebina

Ne pati orbitos idėja. Tai, kaip greitai ji virsta finansuojama strategija.

Prieš metus apie tai kalbėjo tik vienas Eric Schmidt podcastas ir keli paskelbtais žurnalų straipsniais. Šiandien tai paminėta kaip rimta perspektyva oficialiame Anthropic ir SpaceX pranešime. Per metus mes peršokome iš „kvaila idėja” į „realus planas”.

Tas pats pagreitis, kuris kuria dabartines technologijas, kuria ir naujus erdvės sprendimus. Anksčiau infrastruktūros sprendimas užtrukdavo dešimtmečius. Dabar metus.

Apie tai, kokios vakarykštis Anthropic SpaceX sandoris atrodo iš arti, jau rašėme. Bet tikrasis žaidimo pakeitimas yra viename sakinyje pranešimo apačioje. Žodyje „kosmose”.

Mano nuomonė

Manau, per artimiausius septynerius metus mes pamatysime pirmąjį visiškai veikiantį DI duomenų centrą orbitoje. Apie 100 megavatų. Maždaug Lietuvos vidutinės šilumos elektrinės dydžio. Valdomas tarpdalykinės kompanijos arba ne pelno organizacijos.

Iš pradžių jis bus brangus ir daugumai nereikalingas. Bet kai vienas didelis modelis ten bus apmokytas, kiti seks. Ir per dešimtmetį mes turėsime tris arba keturis tokius centrus orbitoje.

O Žemėje? Gausime erdvės elektros tinklams. Mažiau spaudimo komunalinėms tarnyboms. Galbūt netgi pigesnę elektrą Lietuvos pramonei. Klausimas tik vienas. Ar mūsų reguliuotojai supras, kad reikia būti pasiruošusiems šiam perėjimui, ar mes vėl matysime tarptautines kompanijas, kurios sprendžia mūsų energetikos ateitį be mūsų?

Aš pasirinkčiau pirmą variantą.